Siekiant pagerinti paslaugų kokybę bei užtikrinti sklandų tinklalapio funkcionavimą, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Išjungdami šį pranešimą arba tęsdami naršymą svetainėje sutinkate su slapukų naudojimo politika.

Apie šį bei tą...

Kodėl būtina kovoti su korupcija

Į klausimą, kas yra korupcija, vienu sakiniu atsakyti nėra lengva. Paprastai turima omenyje politinė arba biurokratinė korupcija, tačiau ne kas kita yra ir dovanėlė dėstytojui už geresnį pažymį, ar kad ir nedidelis kyšis medikui.
Korupcija – sisteminis, pasaulėžiūrinis, kultūrinis reiškinys. Ji gali egzistuoti bet kurioje šalyje, bet kuriuo laikmečiu, esant bet kokiai valdžiai. Tai reiškia, kad tikimybė jog ją visiškai eliminuos kokios nors reformos beveik lygi nuliui, nes pagundų visados bus. Beje, visuomenės požiūris kinta, todėl elgesys, kuris šiandien yra priimtinas, rytoj gali būti traktuojamas kaip netinkamas.
Kad kalbėti apie korupciją pradėta ne naujaisiais amžiais, galima spresti iš antikos laikų istorijos. Danielis Kaufmanas ir Vito Tanzi mėgsta remtis Indijos tekstu, vadinamu Artashastra. Jame Kautilija, vienas iš imperatoriaus Chandragupta Maurya patarėjų, kalba apie korupcijos neišvengiamumą ir būtinybę ją apriboti. Europos mokslininkai kalba apie nevaldomą korupciją Senovės Romoje ir Graikijoje. Pavyzdžiui, MacMullen‘as (1988) teigia, kad korupcija buvo viena iš pagrindinių Romos imperijos žlugimo priežasčių. Vilsonas (1989) nurodo, kad ir Atėnų demokratija buvo ne be korupcijos apraiškų. Apie korupciją išraiškingai byloja ir Kinijos pavyzdžiai. Lambsdorfas, Taube ir Šramas (2005) nurodo, kad maždaug apie III amžių prieš Kristaus gimimą Činų dinastija turėjo išsamų ir kietą bausmių už korupciją kodeksą. XI-ame amžiuje Kinijos reformatorius Vang Anši nurodė, kad korupcija gali atsirasti netgi esant patikimoms institucijoms ir geriems įstatymams, jeigu nebus pasirinkti tinkami įstatymo tarnai. Istorija įrodo, kad tinkamo vadovavimo pasikliaujant vien tik gerais įstatymais neužtenka. Antai, Čingų dinastijos žlugimo ir nepavykusių reformų priežastis buvo korupcija. Korupcija egzistuoja visada, visose šalyse ir visose santvarkose. Skiriasi tik požiūriai į ją. Moralistai į ją žiūri kaip į visuomeninį, ekonominį ir politinį skaudulį, tuo tarpu revizionistai teigia, kad korupcija turi būti išanalizuota ir apibrėžta objektyviau.

Jungtinės Tautos yra priėmusios konvenciją prieš korupciją. 1990 metais Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir pradėjus valdymo struktūros reformas, valstybės ir savivaldybių institucijose išryškėjo korupcijos problema. Su šia nusikalstama veikla kovojo daugelis teisėsaugos institucijų, tačiau nebuvo centro, kuris koordinuotų korupcinių nusikaltimų tyrimą.
Vyriausybė, įvertinusi korupcijos keliamą grėsmę valstybės socialinei ir ekonominei raidai, įgyvendindama 1997–2000 m. Vyriausybės veiklos programą ir 1996 m. kovo 15 d. nutarimą„Dėl priemonių nusikaltimų, susijusių su korupcija, kontrolei ir prevencijai gerinti“, atsižvelgdama į tarptautinius įsipareigojimus (nuo 1995 m. Lietuvoje įsigaliojo Europos Tarybos priimta Europos konvencija dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo),1997 m. nutarė įsteigti atskirą instituciją, kuri kovotų su korupcija. Vyriausybės 1997 m. vasario 18 d nutarimu Nr. 135 „Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigimo“ naujajai teisėsaugos institucijai patikėtos kovos su korupcija ir nusikaltimais valstybės tarnybai funkcijos.
Svarbiausias uždavinys, iškeltas Specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – STT) – sumažinti korupcijos įtaką valstybės gyvenimui. Siekdama sėkmingai dirbti, STT pirmiausia telkė kvalifikuotų specialistų kolektyvą. Pirmieji STT darbuotojai – darbo patirties kitose teisėsaugos institucijose turintys asmenys ir jauni, aukštąjį teisinį išsilavinimą įgiję specialistai, padedami užsienio ekspertų, tobulino kovos su korupcija įgūdžius Lietuvoje ir užsienyje.
2002 m. gegužės 28 d.Seimas priėmė STT iniciatyva parengtą teisės aktą, kad būtų galima veiksmingiau kovoti su korupcija, – Korupcijos prevencijos įstatymą. Šiame teisės akte nustatytos naujos priemonės korupcijos priežastims ir sąlygoms atskleisti ir šalinti, iš jų: korupcijos rizikos analizė, teisės aktų ir jų projektų antikorupcinis vertinimas,antikorupcinis visuomenės švietimas ir informavimas.
Korupcijos prevencija – korupcijos priežasčių, sąlygų atskleidimas ir šalinimas sudarant bei įgyvendinant atitinkamų priemonių sistemą, taip pat poveikis asmenims siekiant atgrasinti nuo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymo.
Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – kyšininkavimas,prekyba poveikiu, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.
Korupcijos prevencija siekiama, kad korupcija kuo mažiau trukdytų plėtoti ekonomiką, demokratiją, kurti socialinę gerovę, stiprinti nacionalinį saugumą,didinti viešųjų paslaugų teikimo kokybę.
Pagrindiniai korupcijos prevencijos uždaviniai yra šie:
1) atskleisti korupcijos priežastis, sąlygas ir jas šalinti;
2) atgrasinti asmenis nuo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų
3) užtikrinti realų ir veiksmingą korupcijos prevencijos teisinį reguliavimą;
4) teisinėmis, organizacinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis priemonėmis sukurti tinkamą ir veiksmingą korupcijos prevencijos organizavimo, įgyvendinimo, priežiūros ir kontrolės mechanizmą;
5) įtraukti į korupcijos prevenciją gyventojus, visuomenines organizacijas;
6) skatinti skaidrų ir atvirą viešųjų paslaugų teikimą.
Korupcijos prevencija įgyvendinama vadovaujantis šiais principais:
1) teisėtumo – korupcijos prevencijos priemonės įgyvendinamos laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų bei užtikrinant pagrindinių asmens teisių ir laisvių apsaugą;
2) visuotinio privalomumo – korupcijos prevencijos subjektais gali būti visi asmenys;
3) sąveikos – korupcijos prevencijos priemonių veiksmingumas užtikrinamas derinant visų korupcijos prevencijos subjektų veiksmus, keičiantis subjektams reikalinga informacija ir teikiant vienas kitam kitokią pagalbą;
4) pastovumo – korupcijos prevencijos priemonių veiksmingumo užtikrinimas nuolat tikrinant ir peržiūrint korupcijos prevencijos priemonių įgyvendinimo rezultatus bei teikiant pasiūlymus dėl atitinkamų priemonių veiksmingumo didinimo institucijai, kuri pagal savo kompetenciją įgaliota įgyvendinti tokius pasiūlymus.
Korupcijos prevencijos priemonės yra šios:
1) korupcijos rizikos analizė;
2) kovos su korupcija programos;
3) teisės aktuose įtvirtinto ar teisės aktų projektais numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas (teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas);
4) informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, arba apie asmenį, kurį į pareigas Europos Sąjungos ar tarptautinėse institucijose teikia Lietuvos Respublika,pateikimas;
5) informacijos pateikimas valstybės tarnautojų ir juridinių asmenų registrams;
6) visuomenės švietimas ir informavimas;
7) nustatytų korupcijos atvejų paviešinimas;
8) kitos įstatymų nustatytos korupcijos prevencijos
Kadangi korupcija trukdo vystyti demokratiją, riboja galimybę sąžiningai konkuruoti, o tuo pačiu trukdo gerinti visuomenės gyvenimo kokybę, ją būtina mažinti, o į korupciją linkusius asmenis būtina atgrasinti nuo atitinkamų veiksmų. Prisimenant tai, ką sakė mokslininkai apie asmenų, tinkamų eiti atitinkamas pareigas parinkimą, manau jog tai aktualu ir Vilkaviškio rajonui (o tai matosi ir iš Vyriausios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir atliekamų tyrimų, kurių ne tiek ir mažai). Drįstu teigti, kad į atsakingas pareigas darbuotojus reikia rinktis atsakingai, ypač kreipiant dėmesį į jų sąžiningumą ir pareigingumą bei charakterio tvirtumą, nes, kaip jau buvo aptarta šiame straipsnyje, norint užkirsti kelią korupcijai, vien gerų įstatymų ar kitų teisės aktų neužtenka.

 

Rimvydas Žiemys,
Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys, Antikorupcijos komisijos pirmininkas

Powered by Bullraider.com